Gydytoja anesteziologė-reanimatologė Daiva Januškienė: „Aš labai myliu savo darbą“

Nuo rugpjūčio 1 dienos Regioninės Telšių ligoninės gydytojų anesteziologų-reanimatologų kolektyvą papildė buvusi Mažeikių ligoninės Reanimacijos skyriaus vedėja Daiva Januškienė. Kompetentinga specialistė darbuojasi tiek Operacinėje, tiek Reanimacijoje, vadovaudamasi devizu „Visi turi teisę gyventi tiek, kiek jiems priklauso“, todėl deda visas pastangas, kad kiekvienas kritinėje būklėje atsidūręs pacientas pratęstų savo kelionę žemiškajame pasaulyje.
Justina Lukošienė

Gydytoja anesteziologė-reanimatologė yra kilusi iš Akmenės rajono, Rudausių kaimo. Kaip ji sako, vaikystėje neturėjo svajonės tapti medike, visada galvojo, kad užaugusi bus mokytoja ar dirbs televizijos diktore, tačiau paskutinėse klasėse atėjo suvokimas, kad reikia rinktis gydytojo kelią. Pašnekovė atskleidė, kad per save taip įgyvendino seną tėvo svajonę. „Mano tėvas buvo iš 12 vaikų, norėjo būti gydytoju, bet tiesiog nebuvo galimybių, nes tėvai neįstengė jo išleisti į mokslus. Arčiausiai medicinos buvo pats vyriausias brolis, kuris dirbo felčeriu. Kai buvau maža, tėtis vis kartodavo, jog esu vienas vaikas šeimoje, todėl man yra visos galimybės ir mokslus baigti, ir siekti savo svajonių“,— pasakojo D.Januškienė. Į tiksliuosius mokslus linkusi mergina įstojo į tuometį Kauno medicinos institutą (dabar — Kauno medicinos universitetas), o rezidentūros metu, renkantis specialybę, pasuko anesteziologijos-reanimatologijos kryptimi. „Studijų metais taip pat buvo minčių rinktis chirurgiją, nes parengiau darbą, susijusį su onkologine chirurgija. Tačiau pasirinkau anesteziologiją-reanimatologiją“,— kalbėjo specialistė, teigdama, kad tokį jos pasirinkimą nulėmė greitas gydymas, kuriuo paremta ši medicinos sritis. Studijuodama rezidentūroje, papildomai dirbo gydytoja anesteziologe-reanimatologe asistente Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikoje, atlikdavo narkozes patyrusiems galvos traumas bei operuojamiems dėl galvos auglių pacientams, tarp jų — ir naujagimiams.
Visi tikėjosi, jog jauna medikė pasiliks dirbti šioje gydymo įstaigoje, tačiau grįžo į Žemaitiją, kur tęsė savo karjerą Mažeikių ligoninėje. „Besimokydama ištekėjau, buvęs vyras iš Žemaitijos, tad tuo metu atrodė, kad kitokių variantų ir negali būti. Baigus rezidentūrą, neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti kur nors kitur nei Mažeikių ligoninėje, kurioje buvo atliktos visos praktikos, pažįstama visa tvarka. Iš pradžių atrodė lengva dirbti, paskui kiek sunkiau, bet iš tikrųjų visada norėjau daug dirbti, turėjau didelį krūvį. Visada atrodė, kad reikia kuo daugiau dirbti, nes jei mažiau dirbi, tuomet pradedi stresuoti, nepasitikėti savimi. Išdirbau Mažeikių ligoninėje 24 metus, bet atėjo toks laikmetis, kai pasikeitė ligoninės valdžia, pradėjo labai trūkti specialistų Anesteziologijos-reanimatologijos skyriuje. Man vienai tekdavo labai didelis krūvis, o juk jau esu perkopusi 50-metį. Norėjosi ne 12-14 budėjimų per mėnesį, o kiek mažiau“,—atviravo D. Januškienė.
Pasak jos, vasaros atostogos buvo geras postūmis, leidęs susivokti savyje, kad reikia pokyčių darbinėje veikloje. Kelionės Graikijoje metu medikė susisiekė su Regioninės Telšių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėju Ali Khalil Chahine, su kuriuo pažįstami dar nuo tų laikų, kai gydytojas ortopedas-traumatologas dirbo Mažeikių ligoninėje. Paskatinta jo, specialistė kreipėsi į ligoninės direktorę Jovitą Seiliuvienę. „Tuomet čia dirbo Vaiva Skaraitė, kuri po rezidentūros studijų planavo parvažiuoti darbuotis toliau. Atvažiavau gegužę pasikalbėti su direktore, iki vasaros laukiau, kol Vaiva išsilaikys egzaminus. Kai sužinojau, kad visgi ji negrįžta, nuo rugpjūčio 1-osios pradėjau dirbti. Važinėju iš Mažeikių, nes mano darbo krūvis kol kas nėra labai didelis, turiu 5 budėjimus per mėnesį, tie važinėjimai manęs tikrai nevargina“,—dėstė gydytoja anesteziologė-reanimatologė, pasidžiaugusi tiek ligoninės administracijos, tiek Reanimacijos, tiek Operacinės slaugytojų šiltu ir nuoširdžiu bendravimu, dėl kurio ji darbovietėje jaučiasi kaip antruosiuose namuose. „Kažkada čia dirbęs gydytojas ortopedas-traumatologas Artūras Šarkevičius, kuris dabar vadovauja Mažeikių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriui, prieš man išvažiuojant dirbti į Telšius, pasakė, kad ten pakliūsiu į tikrai geras rankas. Iš tikrųjų labai šiltas kolektyvas. Aš čia važiuoju ne kaip į kokį lažą, o kaip į šventę“,— konstatavo pašnekovė.
Kalbėdama apie savo darbo kasdienybę, D.Januškienė teigė, kad joje labiausiai liūdina pacientų netektys. „Viena medikė yra pasakiusi, kad prie mirčių priprantama, tačiau aš, ko gero, niekada prie to nepriprasiu. Nors tokia darbo specifika, joje tenka su mirtimi susidurti, visgi per tiek metų storesnės odos nepavyko užsiauginti. Labai liūdna, kai miršta jauni žmonės. Daug užleistų onkologinių susirgimų, kai jau nebegalima niekuo tokiems pacientams padėti, mes pritaikome nuskausminimą, jog jie galėtų oriai išeiti iš gyvenimo“,— sakė medikė, savo darbo praktikoje patirianti ir džiugesnių atvejų. „Būna garbaus amžiaus pacientų, kuriems, atrodo, jau artėja tas „iškeliavimas“, bet begydant jie dar įgauna sveikatos. Tuomet artimieji džiaugiasi, kad senelis ar močiutė dar pabus su jais ir grįš švęsti Kalėdų“,— šypsojosi gydytoja.
Paklausus apie sudėtingiausią operaciją, kurioje teko dalyvauti, anesteziologė-reanimatologė ilgai negalvojusi išskyrė atvejį, kuomet Mažeikių ligoninėje buvo operuotas iš nuosavo ginklo persišovęs vyras. „Buvo labai sudėtinga operacija, trukusi 12 valandų. Chirurgas su traumatologu iš Klaipėdos išsikvietė angiochirurgą, su kuriuo taip pat atvažiavo dar vienas pilvo chirurgas, nes kulka buvo perėjusi per visą to žmogaus organizmą: suplėšyta stambi arterija, nueinanti į kojas, nudrėkstas kepenų kraštas, nuneštas šlapimkanalis. Iš Klaipėdos privežė gal 30 maišelių kraujo komponentų ir visokių papildų, nes dėl nestabilios paciento būklės jo nebuvo galima pervežti. Buvo labai sunki narkozė, kurią atlikau viena. Po to tas pacientas ilgai gulėjo Reanimacijoje, jam buvo pasireiškęs pooperacinis delyras, bet sugebėjo išsivaduoti iš tos psichozės“,— prisiminė D.Januškienė, kurios atmintyje taip pat giliai įsirėžė vyriškis, nukentėjęs avarijos metu, jam buvo sutrupintos kojos ir dubens kaulai. Gydytojai abejojo, jog šis pacientas išgyvens, tuo labiau kad vaikščios, tačiau jis paneigė visas medikų prognozes— išsikapstė iš mirties gniaužtų ir iš naujo išmoko vaikščioti. „Tas žmogus net po metų atvažiavo padėkoti ir parodyti, kaip išmoko vaikščioti, ir netgi juda be lazdos“,—džiaugėsi specialistė.
Nors darbo praktikoje iššūkių tikrai netrūksta, energija trykštanti moteris tvirtina, kad labai myli savo darbą. Pasak jos, šia esmine savybe turi pasižymėti kiekvienas specialistas. „Dirbant šioje medicinos srityje, reikia išmokti suvaldyti stresą, nes yra labai daug manipuliacijų, kurias reikia atlikti rankomis. Jei jos drebės, tai nieko nesugebėsi padaryti: neišpunktuosi stambių gyslų, neįkiši vamzdelio į gerklę, neprijungsi ventiliacijos aparato. Ir vis tik turi būti kažkiek „tiksliukas“, nes anesteziologų-reanimatologų darbas yra neatsiejamas nuo įvairios aparatūros — narkozės, ventiliacijos aparatų, defibriliatoriaus“,— vardijo D.Januškienė.